PILIŲ TYRIMO CENTRO „LIETUVOS PILYS“
RESTAURATORIŲ DARBAI

Deimantė Baubaitė

VšĮ Pilių tyrimo centro “Lietuvos pilys” Restauravimo skyriaus darbuotoja, restauratorė Deimantė Baubaitė Lietuvos Restauratorių sąjungos surengtame geriausių restauruotų darbų per 2005-2006 m. konkurse (kilnojamųjų kultūros ir meno vertybių grupėje) tapo laureatė.

Šis balandžio 26 d. Lietuvos restauratorių suvažiavime iškilmingai įteiktas garbingas apdovanojimas, pripažįstantis aukštą restauratorės kvalifikaciją ir pasiruošimą, buvo suteiktas už 2002 archeologinių tyrimų metu Vilniaus žemutinės pilies teritorijoje surasto medinio vežimo rato konservavimo ir restauravimo darbus (Rest. prot. Nr. 44/269).

Restauravimo skyriaus kolegos ir visas VšĮ Pilių tyrimo centro “Lietuvos pilys” kolektyvas džiaugiasi šiuo įvykiu, nuoširdžiai sveikina laureatę, linki jai kuo geriausios sėkmės ir didžiuojasi, savo tarpe turėdami ne tik žavią bendradarbę, bet ir puikią restauratorę.

Beje, tai jau antrasis toks apdovanojimas, kurį gavo VšĮ Pilių tyrimo centro “Lietuvos pilys” Restauravimo skyriaus darbuotojai. Panašų apdovanojimą už koklių restauravimo darbus 2004 m. gavo ir dar viena šio skyriaus kolegė – restauratorė Alvyra Mizgirienė.

Informacija apie radinį

Šis konservuotas ir restauruotas unikalus archeologinis radinys, datuotas XIV a. 9-10 dešimtmečiais, yra seniausias Lietuvoje surastas vežimo ratas. Jo skersmuo – 95 cm. Ratas pagamintas iš įvairių rūšių medienos: ratlankis – guobinis, aštuoni stipinai – ąžuoliniai, stebulė – beržinė (dr. Rūtilės Pukienės tyrimai). Toks medienų pasirinkimas rodo puikų senųjų amatininkų išmanymą apie skirtingas fizines, mechanines medienos savybes. Guobinių mediena pasižymi patvarumu ir lankstumu (buvo plačiai naudojama lankų, pavažų gamyboje), ąžuolas kietas ir tvirtas, beržas nepatvarus, tačiau atsparus dinaminėms apkrovoms.

Archeologinių tyrimų metu aptiktas ratas buvo įmestas į šlapią gruntą ir panaudotas kaip skersinis lentomis. Ratas buvo išklibęs, nestabilus, mediena šlapia, žemėta. Ratlankis nepilnas, suskilęs stipinų įmovų vietose, dvi dalys nulūžusios, galai įskilę. Ratlankio galų sujungimas neišliko. Guobinė mediena buvo pakankamai tvirta. Ąžuolinių stipinų vienas galiukas neišlikęs, du nulūžę, suskilę. Beržinė stebulė, kurios mediena yra nepatvari, išvagota smulkių įtrūkimų, palyginti minkšta.

Radinio konservavimas ir restauravimas

Radinio konservavimo ir restauravimo darbų metu keltos šios užduotys:

1. Atlikti dirbinio fotofiksaciją prieš ir po restauravimo;
2. Išpreparuoti radinį iš žemių bloko, pašalinti paviršiaus nešvarumus;
3. Dezinfekuoti medieną;
4. Konservuoti ratą cukraus tirpalu;
5. Sumontuoti ir suklijuoti lūžusias, suskilusias dalis;
6. Užglaistyti klijavimo siūles, plyšius;
7. Užtonuoti atstatytas neišlikusius detalių fragmentus ir įtrūkimus;
8. Padengti radinio paviršių apsaugine plėvele, nupoliruoti;
9. Paruošti ratą eksponavimui.

Atsargiai mentelėmis radinys išpreparuotas iš žemių bloko. Po vandens srove šepetėliais nuplauti paviršiaus nešvarumai.

Mediena dezinfekuota vandeniniu 2% NaF tirpalu suvilgyta marle, apsukant ja rato dalis. Laikyta uždengus polietileno plėvele 10 parų.

Prieš pradedant konservavimą ratas sutvirtintas: surištos išklibusios, skilusios, lūžusios dalys bei stebulės galai. Ratlankis su stipinais iš abiejų pusių pritvirtintas prie specialių tvirtų tinklų.

Ratas konservuotas šios sudėties cukraus tirpalu su biocidu (g/l): 50 cukraus ir 10 biocido (boro rūgšties ir borakso mišiniu santykiu 7:1), kurio į konservavimui skirtą talpą pripilta tiek, kad apsemtų radinį. Tirpalui gaminti naudotas dejonizuotas vanduo. Cukraus koncentracija tirpale palaipsniui didinta nuo 50g/l iki 1000g/l. Procedūra kartota 2 kartus per savaitę. Pasiekus galutinę koncentraciją, kai vandens ir cukraus kiekio santykis tapo lygus (1:1), ratas paliktas šiame tirpale mirkti dar 3 mėnesius.

Po to radinys atsargiai išimtas iš cukraus tirpalo, nuplautas po tekančiu vandeniu, nusausintas ir užpiltas sausu smėliu. Kad ratas vėdintųsi ir tolygiai džiūtų, smėlis periodiškai purentas, radinys būdavo atidengiamas, pavartytas. Džiovinimo procesas truko apie 6 mėnesius, kol vizualiai mediena atrodė išdžiūvusi.

Iš smėlio išimtas ratas 2 mėnesiams paliktas džiūti kambario temperatūroje. Radiniui galutinai išdžiūvus, įvertinta konservuotos medienos būklė. Mediena buvo sutvirtėjusi, pasunkėjo, gerai įvertintos konservuotos guobinės ir ąžuolinės dalys –nepakito jų parametrai, pašviesėjo mediena, neaptikta stambesnių deformacijų. Kiek prastesnė buvo beržinės stebulės būklė. Jos dydis nepasikeitė, bet padidėjo išilginiai plyšiai.

Po to šepetėliais pašalinti smėlio likučiai. Šiltu vandens ir etanolio mišiniu (santykiu 1:1) nuvalyti likę paviršiaus nešvarumai.

Ratlankio dalys surinktos pagal lūžio profilį, po dvi sujungtos mediniais kaišteliais. Naudoti spiritiniai 8% polivinilbutiralio (PVB) klijai. Visų ratlankio dalių sujungti nebuvo galima – suklijavimo siūlės nebūtų atlaikiusios ratlankio svorio. Klijais buvo suklijuojami kiti įskilimai, nulūžę stipinų galiukai.

Suklijavimo siūlės ir stebulės bei didesni plyšiai užpildyti sijotų medžio miltų ir etanolio 8% PVB klijų mase.

Atstatytos detalės tonuotos akvarele „Leningrad“, PVA tempera, pustoniu šviesiau, nei medienos spalva.

Visas rato paviršius padengtas vaško balzamu su apsauginiu bičių vašku-priemone „ Pronto“ (gamintojas: Johnson Wax Gmbh, Haan, Vokietija).

Galiausiai radinys nupoliruotas vilnoniu audiniu. Šiuo metu radinys eksponuojamas Nacionalinio dailės muziejaus ekspozicijoje.