Oda
XIII-XIV a. avalynė buvo siuvama iš vientiso
batviršio ir pado, kairei ir dešinei kojoms atskirai, veikiausiai
pagal konkretaus asmens poreikius. Vyravo avalynė dažniausiai
aukštais šoneliais, spalvotais siūlais dekoruota jungtimi. Vilniečių
avalynės radinių iš XIII-XIV a. žinoma labai nedaug, tačiau
jie primena to laikotarpio radinius iš Kernavės. Skiriasi tik
tuo, kad jie užrišami priekyje, o ne kulno dalyje, ir ornamentas
jungtyje atliktas paprasčiau.
XV a. pradžioje avalynės apačios konstrukcijoje
pradėtas naudoti vidpadis, prie batviršio kartu su padu buvo
prisiuvamas sandaline siūle. XV a. Vilniuje tarp paprastų miestiečių
labai išplito pusbačiai, užrišami priekyje arba šone. Kilmingieji
dažniausiai rinkdavosi aulinius. Mėgta avalynė apvalia ar nežymiai
smailėjančia noselės dalimi. Avalynė ypač prailginta noselės
dalimi, taip mėgta to meto Vakarų Europoje ir iš karalių susilaukusi
net specialių potvarkių dėl jų ilgio, Lietuvoje nebuvo populiari.
Renesanso laikotarpiu Vilniuje pastebima avalynės įvairovė.
Labai patobulėja gamybos technologija, beveik visiškai atsisakoma
batviršio iš vientiso odos gabalo. Moteriškoje avalynėje pradėtas
naudoti medinis, taip pat ir kamščiamedžio, užpildas, suformuojantis
apie 3 cm storio profiliuotą avalynės apačią. Vakarų Europoje
tokia avalynė skiriama išimtinai netekėjusioms merginoms.
XVI a. mėgta uždaro tipo avalynė buka noselės
dalimi, tačiau užsegami sagtelėmis arba suvarstomi šone raišteliais
su metaliniais antgaliais. Rasta aulinių tipo avalynės liekanų,
perforacija ornamentuotos moteriškos avalynės detalių; kai kurios
rastos avalynės detalės subadytos, tarsi raštuotos - galbūt
metalinių apkaustų buvimo įrodymas. Greičiausiai nudėvimoje
avalynės apačios kulno dalyje pradėtos tvirtinti geležinės pasagėlės,
o žiemą prie padų - metalinės varlytės, kad avalynė mažiau
slystų.
Diržai viduramžiais atspindėjo elito luominį
išskirtinumą, jų padaugėjo nuo XVI a., tačiau ir tuomet diržas
liko turtingųjų visuomenės sluoksnių aksesuaras. Vyrai diržus
nešiojo žemiau juosmens, moterys - aukščiau. Pačių odinių diržų
surasta labai nedaug, žymiai daugiau - metalinių sagčių ir apkaustų.
Prie diržo buvo kabinami ginklai - peiliai,
durklai, kalavijai. Ginklų makštys būdavo daromos puošnios,
puoštos kiauraraščiais pjaustiniais, metaliniais antgaliais,
tvirtinamos kalinėtomis kniedėmis.
Dar vienas viduramžių vyrų atributas, kabintas
prie diržo - odinis kapšas - kišenės prototipas. Tai būta puošnios
pinigininės su keliais atvartais ir kišenėmis, siuvinėtu (dažniausiai
šilkinais siūlais) priekiu, puoštos apkaustais, segtos bronzine,
neretai emaliuota sagtimi. Į tokį kapšą tilpdavo ne tik monetos,
bet ir skiltuvas, titnago gabalėlis. Paprotį nešiotis piniginę
nuo XIV a. pab. perėmė ir moterys, įsidėdavusios adatinę ir
siūlų ryšelį bei kitokias reikalingas smulkmenas.