Recenzijos, apžvalgos
Archaeologia Lituana, 2.– Vilnius, 2001
AMŽIAUS KNYGA
Rec.: Lietuvos archeologijos bibliografija 1782-1998/ sudarė Adolfas
Tautavičius. Vilnius, 2000.
Amžių sandūroje Lietuvos archeologai sulaukė keleto
darbų, kuriuose atsigręžta į praeitį, apibendrinti ankstesnių tyrinėjimų
rezultatai. Iš tokių darbų galima paminėti Andros Simniškytės sudarytą
knygą „Archeologinių ataskaitų suvestinės ir rodyklės iki 1997 m.“,
Prano Kulikausko ir Gintauto Zabielos monografiją „Lietuvos archeologijos
istorija (iki 1945 m.)“ bei Adolfo Tautavičiaus sudarytą knygą „Lietuvos
archeologijos bibliografija 1782-1998“. Pastarąją norėčiau aptarti.
Recenzuojama knyga dienos šviesą išvydo kiek neįprastomis aplinkybėmis.
Ji buvo išleista Antano Mikalajūno asmeninėmis lėšomis. Štai kaip pratarmėje
rašo knygos sudarytojas: „Be šios paramos darbas būtų neišvydęs šviesos,
būtų likusi tik krūva kortelių“. Neabejoju, kad kiekvienas dabarties
ir ateities kartų archeologas prisidės prie Pilių tyrimo centro „Lietuvos
pilys“ vadovo Vytauto Urbanavičiaus ir knygos sudarytojo Adolfo Tautavičiaus
padėkų. Drąsiai galima teigti, kad A. Mikalajūnas neapsiriko pasirinkdamas
šią knygą.
Aptariama knyga išleista pačiu laiku. Pasižiūrėję į knygos apimtį (767
puslapiai teksto su rodyklėmis) bei žinodami, kokia progresija kasmet
daugėja archeologinių straipsnių, galime teigti, kad po poros metų įrišti
knygą būtų neįmanoma. Greitu laiku knygos trapesnė studentė jau nebepakeltų
(dabar ji sveria 2 kg ir 16 g). Aišku, knygos vertę lemia ne jos dydis
ar svoris, bet turinys. Knygoje surinkta per 17 000 knygų ir straipsnių
pavadinimų. Neretai prie aprašo pateikiamas trumpas komentaras, apibūdinantis
straipsnio esmę. Jame nurodomi straipsnyje minimų paminklų pavadinimai,
pavardės. Kas bandė sekti naujausią literatūrą, puikiai žino, kaip sunku
tai padaryti, kiek laiko atima bibliografinių žinynų peržvalga, be to,
darbe sukaupta visa seniausia Lietuvos archeologijos literatūra. Autorius
ne tik surinko bibliografiją, bet daugumą literatūros perskaitė ir apibūdino.
Knygos pratarmėje rašoma, kad „Lietuvos archeologijos bibliografija“
- tai daugiau nei pusės šimto metų kruopštaus darbo rezultatas. Tuo
tikrai netenka abejoti. Galima tik dar pridurti knygos autoriaus žmonos
archeologės Bronės Tautavičienės žodžius, pasakytus knygos pristatymo
Žemutinėje pilyje metu: pasirodo, A. Tautavičius atostogas praleisdavo
ne prie jūros ar kaime, bet bibliotekoje rinkdamas ir papildydamas bibliografiją.
Labai vykęs bibliografijos sudarymo principas. Knygos ir straipsniai
pateikiami pamečiui ir abėcėlės tvarka pagal autorius. Tik pastarųjų
kelių dešimtmečių metinių bibliografijų gale yra pateikta teminė (daugiausia
personalijas bei miestų ir pilių tyrinėjimus aptariančios temos) bibliografija.
Tai kiek išblaško skaitančiojo dėmesį, tačiau pilių ir miestų tyrinėtojams
palengvina literatūros paieškas. Nereikia užmiršti, kad knyga rengta
Pilių tyrimo centro „Lietuvos pilys“ užsakymu. Toks bibliografijos sudarymo
principas leidžia nesunkiai susirasti tam tikro autoriaus knygas ar
straipsnius. Šiuo principu sudaryta bibliografija ypač aiškiai atskleidžia
archeologijos mokslo raidą ir literatūros kiekybinę dinamiką. Net ir
paviršutiniškai pavartę nesunkiai pastebėsime, kokią žalą archeologijos
mokslui Lietuvoje padarė karai bei nauji politikos vėjai. Aišku, toks
principas nebūtų įmanomas tarybiniais metais. Įdomumo dėlei galima palyginti
1939 ir 1946 metų straipsnių kiekį. Santykis tiesiog pribloškiantis
287 : 6 (be to, iš tų šešių tik du straipsniai parašyti Lietuvoje).
Priminsiu, kad 1998 m. buvo parašyti 593 straipsniai. Vien tik šis pavyzdys
rodo, kad bibliografija ateityje gali būti įvairių mokslinių tyrinėjimų
objektas.
Tiesa, reikėtų paminėti, kad 1970 m. Lietuvos TSR valstybinė respublikinė
biblioteka buvo išleidusi knygą „Lietuvos TSR archeologija (1940-1967).
Bibliografinė rodyklė“ (sudarytoja L. Pagirienė). Jos pagrindą taip
pat sudarė A. Tautavičiaus surinkta kartoteka. Žiūrint iš šiandienos
pozicijų, ši bibliografija yra labai kukli - tik 2650 pozicijų. Dar
visai neseniai ji buvo nepamainoma archeologo knyga, manau, net ir dabar
neprarandanti savo reikšmės. Šios rodyklės sudarymo principas yra visiškai
kitoks. Čia bibliografija pateikiama temomis. Toks pateikimas yra gal
net sudėtingesnis, tačiau jis ne visada atspindi temų įvairovę, be to,
neįmanoma išvengti pasikartojimu arba informacija lieka neišsami. Recenzuojamoje
bibliografijoje teminį suskirstymą labai sėkmingai atlieka rodyklės.
Jų čia yra net trys: pavardžių, geografinė ir dalykinė. Šiam darbui
taip pat reikėjo daug pastangų ir laiko. Neabejoju, kad didelė A. Tautavičiaus
surinktos kartotekos dalis liko nepanaudota ir neskelbta. Tai nesunku
nustatyti palyginus abi minėtas bibliografijas. Ypač tai akivaizdu pažvelgus
į ankstesnės bibliografijos „Etninės istorijos“ skyrelį. Ten yra šie
skyreliai ir poskyriai: „Baltų gentys“, „Galindai“, „Jotvingiai“, „Tyrinėjimai
Lenkijos teritorijoje“, „Prūsai“, „Tyrinėjimai Kaliningrado srityje“,
„Tyrinėjimai Lenkijoje“ ir kt. Recenzuojamoje bibliografijoje nurodoma
literatūra, susijusi su Lietuvos teritorija. Atsisakyta ir bendresnių
kraštotyrinio pobūdžio darbų, kiek padidėjo muzieji-ninkystės, paminklosaugos,
etnologijos, istorijos ir antropologijos literatūros atranka. Suprantamas
autoriaus atsiribojimas nuo šios literatūros, kadangi bibliografija
padidėtų dar keletą kartų. Nereikėtų užmiršti, kad antropologai jau
1974 m. buvo išsileidę „Lietuvos antropologijos bibliografiją“, apimančią
1470-1970 metus (sudarytojai G. Česnys ir S. Pavilonis). Neabejoju,
kad muziejininkai, etnologai ir istorikai, ateityje nusižiūrėję į archeologus,
taip pat išleis savo visus laikus apimančias bibliografijas. Jau dabar
aiškėja, kad būtina išleisti „Prūsų archeologijos bibliografiją“. Manau,
lietuvių pavyzdžiu paseks ir latvių archeologai.
Aišku, recenzuojant knygas, reikėtų nurodyti ir netikslumus. Šioje recenzijoje
to daryti nesinorėtų. Tiesa, tų netikslumų bibliografijoje yra labai
nedaug. Griežtai laikantis Lietuvos teritorijos ribų principo, į bibliografiją
neturėjo patekti keletas straipsnių apie Prūsijos, Lenkijos ir Baltarusijos
teritorijose esančius paminklus. Nors bibliografijoje yra klaidų atitaisymas,
pastebėta keletas pozicijų, kur sumaišytas paminklų adresas (Nr. 854,
6805), kiek daugiau klaidų pavardžių rodyklėje nurodant (ypač jaunų
archeologų) gimimo metus. Aišku, tokioje didelėje bibliografijoje yra
nedidelių spragų. Tai visai nestebina. Kiek daugiau pozicijų praleista
iš prieškario literatūros apie Klaipėdos krašto archeologiją, šiek tiek
bibliografija pasipildys išeivijoje rašiusių autorių darbais.
Kadangi recenzuojamos bibliografijos pristatyme buvo užsiminta, kad
ateityje numatoma išleisti kompiuterinį aptariamos knygos variantą,
su nekantrumu lauksime jo pasirodymo ir tikėsimės, kad pastebėti, o
ir nepaminėti nedideli netikslumai bus ištaisyti.
Taigi dar kartą sveikinu autorių, knygos mecenatą ir visus Lietuvos
archeologus pasirodžius nuostabiai knygai Manau, knygą įvertins ne tik
Lietuvos, bet ir užsienio archeologai. Kaip pirmuosius atgarsius norėčiau
pacituoti maskviečio archeologo Vladimiro Kulakovo laiško šių eilučių
autoriui ištrauką. Jis rašo: „Sprendžiant iš man atsiųstų knygų, Lietuvos
archeologija, publikuodama tokias išsamias ir visa apimančias bibliografijas,
dabar išgyvena ne tik atgimimo, bet ir tikros didybės laikotarpį. Net
Vokietijoje ir Prancūzijoje apie tokius leidinius tik svajojama“. Džiugu,
kai svajonė tampa realybe. Todėl nevertėtų gailėtis daugiai nei pusės
šimto kruopštaus darbo metų, ypač jeigu tas darbas teikė autoriui malonumo,
kadangi jo išliekamoji vertė gerokai didesnė. Panašaus turinio knygos
dažniausiai išeina tik kartą per šimtmetį ar dar rečiau.
Valdemaras Šimėnas
Lietuvos archeologijos bibliografija 1782-1998 / Sudarė A.Tautavičius.
Vilnius, 2000 – 768 p.
Бібліяграфія ўтрымлівае 17187 пазіцый. Храналагічна
яна ахоплівае 1782-1998 г. У манаграфіі ўлічаны не толькі манаграфіі
і артыкулы ў навуковых выданнях, але і асобныя заметкі ў папулярных
выданнях. Наклад кнігі 600 асобнікаў, што даволі шмат для Літвы.
Складальнік бібліяграфіі – вядомы літоўскі археолаг
Адольфас Таўтавічус. Шматгадовая падрыхтоўка гэтай вялікай грунтоўнай
працы і яе выданне сталі мажлівымі дзякуючы фінансавай падтрымцы грамадзяніна
ЗША літоўскага паходжання Антанаса Мікалаўскаса.
У выданні прадстаўлены працы на літоўскай, польскай,
нямецкай, англійскай, рускай, беларускай ды іншых мовах, якія звязаныя
з гісторыяй Літвы альбо напісаныя літоўскімі археолагамі. Сярод беларускіх
аўтараў фігуруюць Бохан Ю.М., Дубінскі С.А., Егарэйчанка А.А., Ермаловіч
Н.І., Загарульскі Э.М., Зайкоўскі Э.М., Звяруга Я.Г., Ісаенка В.Ф.,
Каханоўскі Г.А., Краўцэвіч А.К., Мітрафанаў А.Г., Побаль Л.Д., Ткачоў
А.М., Трусаў А.А., Чарняўскі М.М., Штыхаў Г.В. і іншыя.
Бібліяграфія забяспечана паказальнікамі – імянным (прозвішчы
аўтараў прац на рускай і беларускай мовах падаюцца пасля апошняй літары
літоўскага алфавіту), геаграфічным і тэматычным. Дапамагаюць арыентавацца
ў кнізе калантытулы з гадамі выданняў на кожнай старонцы. Бібліяграфічныя
пазіцыі маюць кароткія анатацыі, у якіх падаецца рэгіён або рэгіён і
тэма. Выданні, якія былі рэцэнзаваныя, маюць звесткі аб рэцэнзіях. Падзел
прац пабудаваны на таксанамічнай схеме год – аўтар – алфавіт. Гэтая
структура падштурхоўвае да аналізу дынамікі развіцця археалогіі Літвы,
але складальнік такога агляду не дае.
Можна спрачацца са складальнікам у прынцыпе адбору
прац, прынамсі, у тэрытарыяльным ахопе (калі Вялікае княства Літоўскае,
то павінна разглядацца цалкам у межах адпаведнага часу, а не асобных
яго абшараў), але бяспречна, што з’яўленне такой падрабязнай і дэталёва
распрацаванай бібліяграфіі – падзея ў археалагічнай навуцы.
Iван Сiнчук
|