APIE RADINIUS Vilniaus žemutinės pilies valdovų rūmų teritorija su pertraukomis tiriama nuo 1964 m., o nuo 1987 m. vykdomi kasmetiniai archeologiniai ir architektūriniai šios vietos tyrimai. Į pagalbą pasitelkiami istorikai, menotyrininkai, geologai, paleozoologai, paleobotanikai, restauratoriai, dailininkai ir fotografai. Mokslinių tyrimų eiga ir išvados figūruoja ataskaitose, kurios yra pagrindinis pilies tyrinėjimų istorijos šaltinis. Iš viso per 1964 m. ir 1987 2003 m. tyrinėjimus Vilniaus žemutinės pilies valdovų rūmų teritorijoje rasta ir suregistruota apie 300 000 radinių. Būtent autentiški radiniai padėjo atsakyti į daugelį kilusių klausimų ir sukaupti dar daugiau medžiagos apie Lietuvos valdovų rūmus: eksterjerą, interjerą, nešioseną, rūmų kasdienybę ir prabangą. Tai pati gausiausia archeologinių radinių grupė. Daugiausiai rasta žiestos buitinės keramikos. Ankstyvajame kultūriniame sluoksnyje vyrauja šukės juodų, neglazūruotų puodų pūstais šonais, žemais profiliuotais kakleliais, išorėn atlenktais angokraščiais. Viršutinėje šio sluoksnio dalyje rastoms puodų šukėms būdingas banguotos linijos ornamentas, įspraustas tarp tiesių linijų, puošimas štampeliu. Rasta juodos kietos masės šukių blizgančiu paviršiumi Vakarų Europos importas. Pagal analogijas tokia keramika datuotina XIII XIV a. Tuo tarpu žemutinėje durpių sluoksnio dalyje rastos vietinės gamybos puodų šukės su tiesių horizontalių linijų ornamentu. Gotikos laikais ėmė rastis puodų, nelygiai užlietų žalia glazūra; iki tol glazūruoti indai į VŽP atklysdavo iš svetur, neretai kaip tara. Importiniai buvę ir juodos molio masės indai gludintu paviršiumi, puošti štampeliu. XV a. ėmė nykti paprotys puodo paviršių puošti tiesiais horizontaliais grioveliais, įkartėlėmis. Dažniaus imta puošti kaklelį ir petelius įrėžta banguota linija. Bangelės labai įvairios: kartais labai smulkios, kartais aukštos, aštrios. Nemaža puodų dalis visai neornamentuota. XV a. pab. XVI a. pr. pastebima indų formų ir paskirties įvairovė. Šiame sluoksnyje pasitaikė ne tik puodų, bet ir ąsočių, dubenų bei storasienių vazonų šukių. Tuo laikotarpiu buityje ėmė plisti ir trikojės keptuvės, puodai su dangteliais. Glazūra - žalia, žalsva, gelsva, rusva. Importiniai, iš Vokietijos atkeliavę puodai - baltos molio masės, plonasieniai, dengti žalia salotine glazūra. Nuo XVI a. vidurio jau žinomas, į Žemutinę pilį importuojamas baltas fajansas. Tai daugiausia - dubenėliai, tapyti mėlynais, violetiniais, geltonais, rudais augaliniais motyvais. Stalo serviruotei naudoti ir keramikiniai bokalai reljefiniu ar tapytu paviršiumi. Jų būta ir su alaviniais dangčiais. Tai greičiausiai importas iš Vokietijos žemių. XVI a. pab. šalia iki tol vyravusių įvairių atspalvių žalia ar gelsva glazūra dengtų indų ėmė plisti rudai glazūruoti indai; puodų peteliai puošiami tinkleliu, glazūruojama ne ištisai, o tik puodų angokraščiai. XVII a. atsirado neaukšti plačiomis angomis puodukai su ąsele ir persmaugta platėjančia pėda, dengti žalsvai geltona glazūra, puošti rudomis vertikaliomis vingiuotomis linijomis. Didelę keramikos dalį sudaro architektūrinė keramika. Tai - figūrinės ir profilinės plytos, glazūruotos grindų plytelės, įvairūs kokliai. Nuo pat ankstyvosios gotikos laikų buvo naudotos figūrinės plytos skliautuotų lubų nerviūroms, langų ar durų profiliuotiems apvadams formuoti ir pan. Pilies sienos buvo netinkuotos, bet puoštos geometriniais motyvais, įmūrijus tam tikru ritmu juodas - perdegtas plytas. Renesanso laikais sienos mūrytos nebe taip rūpestingai, nes fasadai buvo tinkuoti baltai; langams ir durims naudoti granitiniai karnizai ir apvadai, o baroko laikais granitą pakeitė smiltainis. Gotikos laikotarpio ypatybė rudai ar žaliai glazūruotų čerpių stogai. Tai lovinės čerpės, vadinamos vienuolėmis, čerpės karpytu žvaigždiniu galu, skirtos kraigui puošti. Nuo XVI a. I p. pradėtos naudoti plokštinės čerpės. Surasta daug įvairių dydžių glazūruotų grindų plytelių, kurios naudotos pilies ir rūmų menėse iki XVII a., kuomet kai kur grindų danga buvo perklota marmuro plokštėmis. PLytelių glazūros spalva žalia, geltona, mėlyna, ruda, forma kvadratinė, stačiakampė, trikampė, penkiakampė. Formų ir spalvų įvairovė leidžia teigti, kad plytelės buvo klojamos mozaika. Interjerui buvo naudojama plastinė keramika - krosnių kokliai, iš kurių ankstyviausi dubeniniai arba puodyniniai keturkampe, gotikos laikais keturlape arba kryžine anga kokliai. Jų dugnai puošti koncentrinių ratų ar gėlės žiedlapių rozete, dengti žalia glazūra. Kita grupė, atsiradusi ankstyvosios gotikos laikais ir ypač dekoratyvi ankstyvojo renesanso laikais plokštiniai keturkampiai kokliai, kurių fasadai puošti rozetėmis, granatų pumpurais, žiedais ar vaisiais simboliniu gyvybės įvaizdžiu, ankstesni fantastinių gyvūnų atvaizdais. Ankstyvesnieji dažnai tinkuoti baltai, vėlyvesni dengti įvairiaspalve glazūra. Yra stačiakampių lovinių koklių, kurių ankstyviesiems būdingas kiauraraštis, puošyba herbais, dengimas ruda glazūra, o vėlyvesniems reljefiniai vaizdai gyvenimo, Biblijos, fantastikos siužetais; herbais puošiamos stačiakampių frizinių koklių plokštės, o vėlyvosios gotikos krosnys dar ima puikuotis ažūrinėmis karūnomis. Kiti moliniai dirbiniai, rasti XIII - XV a. kultūriniame sluoksnyje tai darbo įrankiai verpstukai, muzikiniai žaislai švilpukai ir pan. XVII a. sluoksnyje rasta arti šimto įvairiausių molinių pypkių.
Antroji pagal suregistruotų dirbinių kiekį grupė - oda. Tai daugiausia batų liekanos, diržų, piniginių fragmentai, peilių makštys. Daugiausiai šių fragmentų rasta iš ikigotikinio ir ankstyvojo renesanso laikotarpių. Batai, sprendžiant iš pado konfigūracijos, buvo siuvami konkrečiam asmeniui. Padams naudota kelių sluoksnių oda, XVI a. pr. - storas, (apie 3 cm) kamštmedžio padas. Bato viršus įvairavo, priklausomai nuo istorinio laikotarpio ir metų laiko. XIII - XIV a. buvo siuvami batai siuvinėtu priekiu, sutraukiami ties čiurna, XIV - XV a. mėgti smailianosia,i su atvartais batai; jų ilgis priklausė nuo savininkų luomo; XVI a. batų nosys tapo bukesnės, batai liko uždari, tačiau užsegami sagtelėmis arba varstomi vidinėje kojos dalyje raišteliais su metaliniais antgaliais. Rasta aulinių batų liekanų, ažūrinių moteriško apavo detalių; kai kurios rastos batų detalės - subadytos, tarsi raštuotos - galbūt metalinių apkaustų buvimo įrodymas. Batai buvo kaustomi pasagėlėmis, žiemą prie jų tvirtintos metalinės varlytės, kad neslystų. Diržai viduramžiais atspindėjo elito luominį išskirtinumą, jų padaugėjo nuo XVI a., tačiau ir tuomet diržas liko turtingųjų visuomenės sluoksnių aksesuaras. Vyrai diržus nešiojo žemiau juosmens, moterys - aukščiau. Pačių odinių diržų surasta labai nedaug, žymiai daugiau - metalinių sagčių ir apkaustų. Prie diržo buvo kabinami ginklai - peiliai, durklai, kalavijai. Ginklų makštys būdavo daromos puošnios, puoštos kiauraraščiais pjaustiniais, metaliniais antgaliais, tvirtinamos kalinėtomis kniedėmis. Dar vienas viduramžių vyrų atributas, kabintas prie diržo - odinis kapšas - kišenės prototipas. Tai būta puošnios pinigininės su keliais atvartais ir kišenėmis, siuvinėtu (dažniausiai šilkinais siūlais) priekiu, puoštos apkaustais, segtos bronzine, neretai emaliuota sagtimi. Į tokį kapšą tilpdavo ne tik monetos, bet ir skiltuvas, titnago gabalėlis. Paprotį nešiotis piniginę nuo XIV a. pab. perėmė ir moterys, įsidėdavusios adatinę ir siūlų ryšelį bei kitokias reikalingas smulkmenas. Tai įvairūs geležiniai apkalai, spalvotųjų metalų apkalėliai (diržams, drabužiams, piniginėms, knygoms), vinys ir kniedės, papuošalai (žiedai, pakabučiai, segės), ir net nebenustatomos paskirties smulkios dirbinių detalės. Metaliniai VŽP radiniai, priklausomai nuo jų pobūdžio ir paskirties, pagaminti iš skirtingų metalų ir jų kombinacijų. Tai geležiniai ir spalvotųjų metalų dirbiniai. Iš geležies buvo gaminami ginkluotės atributai - peiliai, durklai, ietys, arbaleto ir lanko strėlgaliai, šarvai; buities daiktai, priklausę architektonikai - kengės, kabliai, langų ir durų apkaustai, spynos, raktai ir kt.; darbo įrankiai - kirviai, kaltai, skaptai, adatos, ylos ir t.t. Kai kurie geležiniai dirbiniai, ypač susiję su estetika, buvo dengiami alavu. Kai kuriems rakandams buvo naudojama metalų kombinacija - Fe-Cu-Fe (žr. Steponavičienė D., Skučienė A. Spynos ir raktai Vilniaus žemutinėje pilyje // Baltų archeologija. Nr. 1 (8). 1996. - P. 14 - 15.). Papuošalams, ypač žiedams, kartais naudotas alavas; jis lydinyje su švinu gotikos ir renesanso laikais naudotas ir interjere - iš šio lydinio gaminti vitražo rėmeliai. Švino ir alavo lydinys tiko pasvarams, XVII a. - kulkoms. Kai kurie buities rakandai (pvz. žvakidės, skulptūrėlės) ir papuošimai buvo liejami iš bronzos. Metalo plastikoje labiausiai buvo mėgiamas žalvaris, iš kurio gaminti papuošalai - žiedai, segės, apyrankės; apkalėliai, kuriais puošti drabužiai, diržai, piniginės, knygų viršeliai ir pan. Rasta ir tauriųjų metalų - sidabrinių, kai kada dengtų auksu, bei auksinių dirbinių, daugiausia - papuošalų: žiedų, grandinėlių, smeigtukų. Kai kurie metaliniai (dažniausiai bronziniai) dirbiniai buvo kombinuojami su spalvoto stiklo emaliu. Tai liturginės paskirties dirbiniai - enkolpionai, piniginių užsegimai ir pan. Ankstyvuoju pilies gyvavimo laikotarpiu - XIII - XIV a. stiklas buvo retas ir brangus, todėl to laikotarpio stiklo radinių nėra daug. Pažymėtinas importas iš Rusios stiklo dirbtuvių - stikliniai žiedai, apyrankės, karoliai, tuo tarpu buityje stiklas taurių pavidalu naudotas tik ypatingomis progomis. Stiklo taros dar nebuvo, išskyrus galbūt kvapiųjų aliejų buteliukus (maistas ir gėrimai buvo vežami ir laikomi keraminėje taroje). XV a. pilies langai buvo sumontuoti iš įvairiaspalvių kampuotų vitražo gabalėlių; didelių stiklo lakštų išlieti dar nemokėta. Atsirado daugiau prabangių stiklinių indų, - aukštų, tarsi vazos, puoštų spurgeliais, aukso gijomis. Vėlesniu pilies gyvavimo laikotarpiu - XVI - XVII a. stiklo gaminių dar pagausėjo. Langai buvo sudėti iš įrėmintų pūsto stiklo skritulių. Stalo serviruotei naudotos įvairiaspalvės taurės, kurių šonai dar būdavo tapomi kitokių spalvų augaliniais motyvais; atsirado taurelės su plačia pėda ir siaura kojele. Sugrįžo pomėgis puoštis stiklo karoliukais, tik jie susmulkėjo, juos verdavo ne tik į kaklo vėrinius, bet naudojo ir siuvinėti drabužius. Beveik visi kauliniai dirbiniai yra iki XVI a. laikotarpio. Tai buities reikmenys peilių kriaunos, sagos, audimo įrankiai bei dvaro pramogų priemonės šachmatai - daugiausia pėstininkai ir rikiai. Dauguma kaulinių dirbinių XIV - XV a. puošti akutėmis, įrėžtomis linijomis. Pramogoms ir žaidimams tiko ir babkės - gyvulio kojos kaulai, pripilti švino. Rastas ir vienas kitas muzikos instrumentas - ūkas ar ūžynė: gyvulio kojos kaulas su per vidurį pragręžta skylute, per kurią perveriamas siūlas. Jį įsukus ir traukant už abiejų galų, kaulas sukasi, sukeldamas vėjo ūžimą primenantį garsą.
Tyrinėjimų metu surasta spalvoto tinko gabalėlių. Tai XIII - XV a. laikotarpio pilies menių sieninės tapybos - freskos liekanos prabangaus pilies interjero atspindys. Rastieji gabalėliai tapyti juodai, raudonai, rudai. Tapyto tinko vėlesniuose sluoksniuose nepasitaikė. Kai kurie ornamentai bylotų apie sienų įrėminimą į geometrinį piešinį, tačiau yra surastas vienas gana nemažas tinko fragmentas, kuriame pavaizduota žmogaus plaštaka. Greičiausiai tai - bizantiškojo stiliaus siužetinės tapybos reliktas. Beveik visas XIII - XV a. laikotarpio kultūrinis sluoksnis slūgso gruntinių vandenų lygyje. Šis mikroklimatas labai palankus išlikti organinės kilmės dirbiniams, iš kurių gausiausią grupę sudaro medinių pastatų liekanos, leidžiančios kalbėti apie ankstyvojo laikotarpio pilies architektūrinius ypatumus (žr. Tautavičius A. Vilniaus žemutinės pilies mediniai pastatai XIII - XIV amžiais // Iš lietuvių kultūros istorijos. Vilnius, 1964. T. 4. - P. 171 - 186.), bei mediniai dirbiniai: statinių, kibirų liekanos (dažniausiai dugnai ir dangčiai), tekinti indai - dubenėliai, baldų ir kitos interjero detalės, fakelai, malksnos ir kt. Kasdienėje buityje naudoti mediniai rakandai nėra prabangūs, išskyrus tekintas ir drožtas baldų detales, kurios, kad ir negausios, leidžia kalbėti apie menių apstatymą. Rečiausi archeologiniai radiniai ne tik VŽP, bet ir apskritai Lietuvos archeologinėje medžiagoje tekstilės pavyzdžiai. Šiuo atveju jie išsilaikė ne metalo dėka, kaip kituose archeologiniuose paminkluose, bet, kaip ir medis drėgmės sąlygomis. Beveik visi (išskyrus vieną) pavyzdžiai yra iš ankstyvojo renesanso laikotarpio, surasti rūmų vakarinėje ir pietinėje latrinoje. Deja, šie fragmentai yra per smulkūs, kad būtų galima rekonstruoti drabužį (išskyrus fetrinę skrybėlę), bet nustatyti medžiagos rūšį ir audimo techniką leidžia. Pietinio korpuso latrinoje rastos vyriškos fetrinės skrybėlės liekanos. Tai plačiabrylė, į viršų platėjanti skrybėlė, būdinga vėlyvosios gotikos lakotarpiui. Be fetrinės skrybėlės liekanų, čia rasta vilnos, drobės, šilko, aksomo, veliūro skiaučių bei siuvimo detalių su siuvimo žymėmis ir siūlais; viena iš jų primena rankogalį. Rastas ir siūlų ryšelis. Tarp tekstilės skiaučių pasitaikė ir dekoratyvinių juostelių bei virvelių, iš kurių viena - su kutais - galbūt siuvinio kraštams puošti. Rūmų vakarinio korpuso latrinoje rastas gobeleno fragmentas, išaustas iš gelsvai rusvų ir rausvai violetinių vilnonių siūlų. VŽP rastųjų medžiagų spalva tamsiai ruda ir šviesiai ruda, tik vienos skiautelės spalvą galima būtų apibūdinti kaip rausvą. Spalva nėra originali: ji greičiausiai pakitusi dėl ardomojo aplinkos poveikio. |
